Trys šalys, vienas tikslas
Jei dar prieš dešimt metų kas nors būtų pasakęs, kad Estija, Latvija ir Lietuva taps vienu koordinuočiausių regioninių saugumo blokų Europoje, turbūt ne visi tuo būtų patikėję. Bet štai kur esame. Baltijos šalių bendradarbiavimas gynybos srityje iš gražių kalbų konferencijose virto labai konkrečiais veiksmais – bendrais kariniais pratybomis, integruotomis oro gynybos sistemomis ir vis glaudesniu žvalgybos keitimusi.
Ir tai nėra tik reakcija į 2022-uosius. Procesas vyko ilgiau, tiesiog dabar jis įgavo kitą pagreitį.
Kas iš tikrųjų keičiasi žemėje
Pirmiausia – infrastruktūra. Rail Baltica projektas dažnai aptariamas kaip ekonominis, bet jo gynybinė dimensija yra bent jau lygiavertė. Galimybė greitai perkelti kariuomenę ir techniką per visą regioną – tai ne smulkmena. NATO planuotojai šį koridorių laiko kritiniu.
Antra – oro gynyba. Baltijos šalys ilgą laiką buvo vadinamos „oro gynybos skylute” Aljanse. Dabar situacija keičiasi. Lietuva įsigijo NASAMS sistemas, Latvija ir Estija taip pat investuoja į šią sritį, o trijų šalių koordinacija oro erdvės stebėjime tapo rutina, o ne išimtimi.
Trečia – žmogiškasis faktorius. Bendros pratybos kaip Baltops, Hedgehog ar Griffin Storm nėra tik spektaklis žurnalistams. Jos formuoja bendrą karinę kultūrą, bendrus protokolus, pasitikėjimą tarp karininkų, kurie vieną dieną gali turėti veikti kartu realiu laiku.
Skaičiai, kurie kalba patys už save
Visos trys Baltijos šalys šiuo metu viršija NATO rekomenduojamą 2% BVP gynybai ribą – kai kurios gerokai. Estija jau kurį laiką laikosi apie 2,3%, Lietuva 2024-aisiais peržengė 2,5% slenkstį, Latvija taip pat sparčiai artėja prie panašių rodiklių. Tai ne tik skaičiai biudžeto lentelėse – tai politinis signalas ir praktiniai pajėgumai.
Be to, verta paminėti, kad regione dabar nuolat dislokuoti sąjungininkų batalionai – Vokietijos vadovaujamas batalionas Lietuvoje, Jungtinės Karalystės – Estijoje, Kanadiečių – Latvijoje. Ir kalbama apie šių pajėgų didinimą iki brigados lygio.
Kur trinasi
Būtų nesąžininga nerašyti apie tai, kur ne viskas sklandžiai. Trijų šalių pozicijos kartais skiriasi detalėse – pavyzdžiui, kaip greitai ir kokiu mastu plėsti NATO pajėgų buvimą, kaip balansuoti tarp nacionalinių gynybos pramonės interesų ir bendro pirkimo. Lietuva, Latvija ir Estija turi skirtingas pramonines bazes, skirtingus ryšius su skirtingais tiekėjais.
Taip pat yra klausimas apie Suomijos ir Švedijos integraciją į platesnį regioninį kontekstą. Abiejų šalių įstojimas į NATO iš esmės pakeitė strateginę geografiją – Baltijos jūra dabar yra beveik visiškai apsuptą NATO narių. Tai milžiniškas pokytis, bet jis reikalauja naujos koordinacijos architektūros, kuri dar tik formuojasi.
Rytoj: tarp optimizmo ir realizmo
Taigi kur visa tai veda? Baltijos šalių bendradarbiavimas jau dabar yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip mažos valstybės gali sustiprinti savo saugumo poziciją ne tik per didžiuosius sąjungininkus, bet ir per tarpusavio integraciją. Tai nėra romantika – tai pragmatizmas, pagrįstas bendra geografija, bendra istorine patirtimi ir labai konkrečiu supratimu, ką reiškia turėti tokį kaimyną kaip Rusija.
Tačiau nereikia ir pervertinti. Trys nedidelės šalys su bendru gyventojų skaičiumi, mažesniu nei Lenkijos, negali pakeisti fundamentalios priklausomybės nuo NATO kolektyvinio gynybos garantijų. Klausimas nėra „ar reikia sąjungininkų” – klausimas yra „kaip būti kuo vertingesniu sąjungininku ir kuo labiau apsaugotu”. Ir čia Baltijos šalys, atrodo, rado gana aiškų atsakymą: kartu yra geriau nei atskirai, o investicijos į gynybą šiandien yra pigesnės nei bet kokia alternatyva rytoj.