Trys šalys, vienas likimas
Yra kažkas giliai simboliško tame, kad trys nedidelės tautos, kurių bendras plotas vos prilygsta Lenkijai, sugeba sukurti vieną sudėtingiausių regioninės gynybos architektūrų Europoje. Estija, Latvija ir Lietuva – kiekviena su savo istorinėmis žaizdomis, savo kalba, savo charakteriu – jau daugiau nei tris dešimtmečius mokosi kalbėti vienu balsu tada, kai grėsmė beldžiasi į duris. Ir tas mokymasis, reikia pasakyti, nebuvo lengvas.
Baltijos valstybių krizių valdymo sistema nėra kažkokia biurokratinė konstrukcija, sugalvota kabinetuose. Ji augo iš patirties – kartais skaudžios, kartais chaotiškos. 2007-ųjų kibernetinės atakos prieš Estiją parodė, kad modernus karas gali prasidėti be šūvio, tiesiog išjungiant bankus ir žiniasklaidą. Tai buvo šokas, bet kartu ir pamoka, kurią visos trys šalys įsisavino.
Koordinavimo anatomija
Šiandien Baltijos gynybinis bendradarbiavimas remiasi keliais lygmenimis, kurie veikia vienu metu – tarsi orkestras, kur kiekvienas instrumentas turi savo partiją, bet visi klauso to paties dirigento.
Pirmasis lygmuo – tai BALTDEFCOL, Baltijos gynybos koledžas Tartu, kur karininkai iš visų trijų šalių mokosi ne tik taktikos, bet ir to, kaip mąstyti regioninėmis kategorijomis. Čia gimsta bendri protokolai, čia formuojasi asmeniniai ryšiai, kurie vėliau tampa kritiniu resursu krizės metu – nes kai reikia greito sprendimo, skambini ne į instituciją, o žmogui, kurį pažįsti.
Antrasis lygmuo – BALTRON ir BALTNET, jūrų ir oro erdvės stebėjimo sistemos, veikiančios kaip bendri jutikliai. Latvijos radaras mato tai, ko nemato lietuviškas, ir atvirkščiai. Ši informacijos srautų integracija, kuri techniškai atrodo paprasta, politiškai buvo sudėtinga – reikėjo sutarti dėl duomenų dalinimosi protokolų, dėl atsakomybės ribų, dėl to, kas priima sprendimą, kai lėktuvas kerta oro erdvę be leidimo.
Trečiasis, galbūt mažiausiai matomas, bet labai svarbus lygmuo – tai civilinės gynybos koordinavimas. Po 2022-ųjų vasario, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, visos trys šalys ėmėsi peržiūrėti savo civilinės mobilizacijos planus. Lietuva atnaujino šauktinių sistemą, Estija sustiprino savo Kaitseliit savanorių struktūras, Latvija pradėjo rimtai kalbėti apie gyventojų evakuacijos scenarijus. Ir visa tai – ne atskirai, o konsultuojantis, derinant, ieškant suderinamumo.
Kur slypi įtampa
Būtų naivu teigti, kad viskas veikia sklandžiai. Trys suverenios valstybės, trys skirtingos politinės kultūros – tai neišvengiamai sukuria trintį.
Vienas jautriausių klausimų – Suvalkų koridorius, tas siauras žemės ruožas tarp Lenkijos ir Lietuvos, kuris skiria Kaliningradą nuo Baltarusijos. Teoriškai tai Lietuvos problema. Praktiškai – visų trijų šalių, nes jo užblokavimas izoliuotų visą regioną. Derybos dėl to, kaip reaguoti į tokį scenarijų, kaip paskirstyti atsakomybę, kaip koordinuoti su NATO – tai nėra paprasti pokalbiai.
Kitas sudėtingas klausimas – informacinė erdvė. Estija turi galbūt pažangiausią kibernetinę gynybą Europoje, savo NATO kibernetinio kompetencijų centrą Taline. Lietuva ir Latvija turi savo pajėgumus, bet jie skiriasi. Kaip dalintis žvalgybine informacija apie dezinformacijos kampanijas, kai kiekviena šalis turi savo jautrias vietas – rusų mažumas, skirtingą istorinę atmintį, skirtingus politinius kontekstus? Tai ne techninis, o politinis klausimas, ir jis lieka atviras.
NATO kaip rėmai ir ribos
Visas šis regioninis bendradarbiavimas vyksta NATO skėčio šešėlyje – ir tai yra ir stiprybė, ir tam tikras apribojimas. Stiprybė akivaizdi: 5-asis straipsnis, kolektyvinė gynyba, amerikiečių ir vokiečių batalionai Pabradėje ir Ādažiuose. Tačiau NATO yra didelė organizacija su daugybe interesų, ir Baltijos šalys kartais jaučia, kad jų specifiniai poreikiai – greitas reagavimas, nuolatinis buvimas, o ne rotacija – ne visada suprantami taip, kaip norėtųsi.
Todėl Baltijos gynybinis bendradarbiavimas yra ir savotiškas lobizmas – trys mažos šalys, kalbančios vienu balsu, turi daugiau svorio nei kiekviena atskirai. Kai Estija, Latvija ir Lietuva kartu reikalauja nuolatinio NATO buvimo, tai sunkiau ignoruoti nei vienišą Vilniaus prašymą.
Trys balsai, kurie turi skambėti kartu
Baltijos krizių valdymo sistema nėra tobula – ji yra gyva, prieštaringa, nuolat derinama. Joje yra biurokratinių trintinių, politinių ambicijų, istorinių nesusipratimų. Bet ji veikia. Ir tai, kad veikia, yra ne savaime suprantamas dalykas – tai kasdienio darbo, kompromisų ir bendro supratimo, kad mažai šaliai vienas likimas, rezultatas.
Galbūt svarbiausia pamoka, kurią Baltijos valstybės išmoko per šiuos dešimtmečius, yra ta, kad krizių valdymas prasideda ne krizės metu. Jis prasideda tada, kai karininkai iš Rygos ir Vilniaus kartu mokosi Tartu. Kai Talino ir Kauno kibernetiniai specialistai dalinasi informacija apie naują grėsmę. Kai politikai, nepaisant vidaus nesutarimų, išlaiko bendrą poziciją Briuselyje. Šie maži, kasdieniai veiksmai ir yra tikrasis krizių valdymas – ne dramatiškas, bet būtinas kaip oras.