Kas slypi po vandeniu?
Baltijos jūra atrodo rami. Vasarą turistai maudosi Palangos paplūdimiuose, žvejai traukia tinklus, o laivai plaukia įprastais maršrutais. Tačiau keliasdešimt metrų po paviršiumi tebeguli tai, kas buvo paslėpta prieš beveik aštuoniasdešimt metų – tūkstančiai tonų cheminio ginklo, sprogmenų ir nuskendusių laivų, kurie vis dar kelia realią grėsmę.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sąjungininkų pajėgos ir pati Vokietija į Baltijos jūrą išmetė milžiniškus kiekius cheminių medžiagų – iprito, liuzito, adamsito. Skaičiuojama, kad vien Gotlando duobėje ir Bornholmo baseine atsidūrė apie 40 000 tonų toksiškų medžiagų. Lietuva čia nėra išimtis – Kuršių nerijos ir Klaipėdos apylinkių dugnas slepia savo istorijos sluoksnius.
Kaip mokslininkai tai tiria?
Šiuolaikiniai tyrimai nėra tokie, kaip galėtumėte įsivaizduoti – nardytojai su žibintuvėliais ir kamerėlėmis. Realybė kur kas sudėtingesnė ir technologiškai pažangesnė.
Pirmiausia naudojama sonarinė technologija. Laivai tempia specialius prietaisus, kurie siųsdami garso bangas „nufotografuoja” dugną. Gautas vaizdas – tai tarsi topografinis žemėlapis, kuriame matyti kiekvienas neįprastas objektas. Mokslininkai iš Klaipėdos universiteto kartu su tarptautiniais partneriais tokiu būdu jau kartografavo nemenką Lietuvos išskirtinės ekonominės zonos dalį.
Tada į darbą įsijungia autonominiai povandeniniai aparatai – robotai, kurie gali nusileisti iki kelių šimtų metrų gylio ir filmuoti tai, ko žmogaus akys niekada nepamatytų. Jie renka vandens mėginius, matuoja cheminę sudėtį, fiksuoja korozijos laipsnį ant aptiktų objektų.
Galiausiai laboratorijose atliekama nuosėdų analizė. Net jei cheminis sviedinys atrodo sandariai uždarytas, metalas per dešimtmečius koroduoja, ir toksiškos medžiagos pamažu sunkiasi į aplinkinį gruntą. Mokslininkai tiria, kiek toli šis užterštumas plinta ir kaip greitai jis juda link pakrantės.
Kodėl tai svarbu būtent dabar?
Klimato kaita pagreitina procesus, kurie anksčiau vyko lėtai. Šiltėjantis vanduo spartina metalų koroziją. Stiprėjančios audros judina dugną ir gali pažeisti objektus, kurie dešimtmečius gulėjo ramiai. Be to, Baltijos jūros dugne aktyviai tiesiami dujotiekiai ir elektros kabeliai – ir kiekvienas toks projektas reikalauja žinoti, kas tiksliai yra po vandeniu.
Žvejams tai irgi nėra abstrakti problema. Lietuvos žvejai ne kartą tinklais ištraukė keistus metalinius objektus – kai kurie jų buvo cheminiai sviediniai. Tokiais atvejais reikia nedelsiant kviesti specialistus, nes kontaktas su ipritu net po tiek metų gali sukelti sunkius nudegimus.
Tarptautinis bendradarbiavimas – ne pasirinkimas, o būtinybė
Viena Lietuva šios problemos išspręsti negali – ir nereikia to daryti viena. Veikia kelios tarptautinės programos: HELCOM (Helsinkio komisija) koordinuoja Baltijos valstybių veiksmus, o ES finansuoja bendrus tyrimo projektus. Lenkija, Vokietija, Danija, Švedija – visos šios šalys susiduria su tomis pačiomis problemomis ir dalijasi duomenimis.
Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institutas yra aktyvus šio tinklo dalyvis. Lietuvių mokslininkai prisideda prie bendro žemėlapio kūrimo ir metodologijos tobulinimo – tai nėra vien teorinis darbas, bet ir praktinis indėlis į regiono saugumą.
Jūra atmena viską – ir mes turime klausytis
Baltijos jūros dugno tyrimai moko vieno svarbaus dalyko: gamta nepamiršta to, ką žmonės bando paslėpti. Karo palikimas, kurį kažkas tikėjosi amžiams užkasti po vandeniu, pamažu grįžta – per žuvų audinius, per nuosėdas, per žvejų tinklus. Tyrimai, kuriuos šiandien vykdo mokslininkai, nėra vien akademinis smalsumas. Tai sisteminga pastanga suprasti, su kuo tiksliai turime reikalą, kad galėtume priimti informuotus sprendimus – ar tai būtų žvejybos zonų planavimas, naujų infrastruktūros projektų trasos, ar ilgalaikės aplinkosaugos strategijos. Kuo tikslesnį vaizdą turėsime apie tai, kas slypi dugne, tuo geriau galėsime apsaugoti tiek jūrą, tiek žmones, kurių gyvenimas su ja susijęs.