Rytinis flangas tampa prioritetu
Baltijos šalys jau seniai žino, kad geografija nėra jų pusėje. Siena su Rusija, Kaliningrado eksklavas pietvakariuose, Suwalki koridorius – visa tai reiškia, kad bet koks konfliktas prasidėtų čia, o ne kur nors kitur. Todėl nenuostabu, kad 2026-aisiais Estija, Latvija ir Lietuva gynybos infrastruktūrą stato ne teoriškai, o labai konkrečiai.
Po 2022-ųjų Rusijos invazijos į Ukrainą NATO ryžtingai pertvarkė savo rytinio flango architektūrą. Baltijos šalys iš „priekinės stebėjimo zonos” tapo tikromis gynybos atramomis, kuriose dislokuojami sąjungininkų batalionai buvo išplėsti iki brigados lygio pajėgų.
Estija: technologijos kaip kompensacija už skaičius
Estija visada buvo žinoma kaip skaitmeninė valstybė, ir tai atsispindi jos gynybos logikoje. Šalis investuoja į kibernetinę gynybą, dronus ir žvalgybos sistemas, nes paprasčiausiai negali sau leisti turėti masyvios sausumos armijos. Tačiau tai nereiškia, kad ignoruojama fizinė infrastruktūra.
Pastaraisiais metais Estija aktyviai kūrė gynybines linijas palei rytinę sieną – griovius, kliūtis, bunkerius. Tai vadinama „ežio” strategija: padaryti šalies užgrobimą kuo brangiau kainuojančiu. Be to, Estija 2025–2026 metais ženkliai padidino gynybos biudžetą, siekdama 3,5 procento BVP ribos, kas yra vienas aukščiausių rodiklių visame Aljanse.
Latvija: infrastruktūra, kurios trūko dešimtmečius
Latvija ilgą laiką buvo silpniausia grandis tarp trijų Baltijos valstybių gynybos požiūriu – mažas biudžetas, riboti pajėgumai, priklausomybė nuo sąjungininkų. Tačiau situacija keičiasi. Šiuo metu Latvijoje dislokuota Kanados vadovaujama NATO brigada, o Adažių bazė tapo vienu svarbiausių logistikos mazgų regione.
Latvija taip pat investuoja į kelių ir geležinkelių infrastruktūrą, kuri yra kritiškai svarbi ne tik civiliams, bet ir kariniam mobilumui. Rail Baltica projektas – nors ir vėluojantis – strategiškai svarbus kaip greitojo pajėgų perkėlimo maršrutas iš Vakarų Europos.
Lietuva: Suwalki koridoriaus sargas
Lietuva turi specifinę problemą, kurios neturi nei Estija, nei Latvija: 65 kilometrų sausumos juosta, skirianti Kaliningradą nuo Baltarusijos. Šis koridorius yra vienas jautriausių taškų visame NATO rytiniame flange, ir Lietuva tai puikiai supranta.
Vokietijos brigada, kuri turėtų būti visiškai dislokuota Lietuvoje iki 2027 metų, yra tiesioginis atsakas į šią grėsmę. Lietuva taip pat kuria naujus karinius miestelius, modernizuoja oro gynybos sistemas ir didina savo pačios kariuomenės skaičių per privalomosios tarnybos modelį, kuris buvo atnaujintas dar 2015-aisiais.
Trys šalys, viena logika
Žiūrint į visą paveikslą, Baltijos šalių gynybos infrastruktūra 2026-aisiais atrodo kaip nuosekli sistema, o ne trys atskiri projektai. Visos trys šalys viršija NATO rekomenduojamą 2 procentų BVP ribą, visos trys priima sąjungininkų pajėgas ir visos trys stato fizines bei skaitmenines kliūtis potencialiam agresorei.
Tai nėra panika ar reakcija į momentinę grėsmę – tai ilgalaikis strateginis pasirinkimas, kurį Baltijos šalys darė jau nuo 2014-ųjų, o po 2022-ųjų tik pagreitino. Rytinis NATO flangas šiandien yra stipresnis nei bet kada per pastaruosius tris dešimtmečius, ir tai iš dalies yra šių trijų mažų, bet ryžtingų valstybių nuopelnas.