Trys mažos šalys su vienu dideliu rūpesčiu
Jei pažvelgtumėte į žemėlapį, Baltijos šalys atrodo kaip trys nedideli taškai šiaurės rytų Europoje. Tačiau būtent šis geografinis faktas – kaimynystė su Rusija ir Baltarusija – jau dešimtmečius diktuoja, kaip Estija, Latvija ir Lietuva mąsto apie savo išlikimą. Ne abstrakčiai, o labai konkrečiai: kiek tankų, kiek karių, kiek minučių prireiktų, kol priešas pasiektų Rygą ar Vilnių.
Gynybinis bendradarbiavimas tarp trijų šalių nėra naujiena – jis prasidėjo dar prieš stojant į NATO. Tačiau po 2022-ųjų vasario Rusijos invazijos į Ukrainą viskas įgavo kitą svorį. Tai, kas anksčiau atrodė kaip biurokratiniai susitarimai ir bendros pratybos, staiga tapo egzistenciniu klausimu.
BALTRON, BALTNET ir visa ta abėcėlė
Baltijos šalių gynybinis bendradarbiavimas turi savo istoriją, savo institucijas ir net savo akronimus. BALTRON – tai jungtinė jūrų eskadra, BALTNET – oro erdvės stebėjimo sistema, BALTBAT – pėstininkų batalionas, kuris, tiesa, jau nebeegzistuoja, bet savo laiku buvo simboliškai svarbus.
Šiandien svarbiausia struktūra yra BALTDEFCOL – Baltijos gynybos koledžas Tartu, kur karininkai iš visų trijų šalių mokosi kartu, diskutuoja kartu ir, svarbiausia, pradeda mąstyti panašiai. Tai subtilus, bet labai reikšmingas dalykas: bendra karinė kultūra kuriama ne per direktyvas, o per žmones.
Tačiau realus proveržis įvyko tada, kai trys šalys pradėjo derinti ne tik mokymus, bet ir gynybos planus. Jungtinis Baltijos gynybos planas – tai dokumentas, kurio detalės nėra viešos, tačiau jo egzistavimas reiškia, kad Estija, Latvija ir Lietuva nebeplanuoja gintis kiekviena atskirai.
Sausumos koridorius kaip galvos skausmas
Vienas jautriausių klausimų Baltijos gynyboje – Suvalkų koridorius. Tas siauras žemės ruožas tarp Lenkijos ir Lietuvos, kuris skiria Kaliningradą nuo Baltarusijos, yra NATO strategų košmaras. Jei Rusija kada nors nuspręstų jį užblokuoti, Baltijos šalys atsidurtų izoliuotos nuo likusio Aljanso.
Būtent dėl to Lietuva taip atkakliai siekė, kad Vokietija dislokuotų čia ne rotacinius, o nuolatinius karius. Ir 2024-aisiais tai tapo realybe – Bundesveras grįžta į Lietuvą pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo. Tai ne tik karinis, bet ir politinis signalas.
Latvija ir Estija taip pat sulaukė sustiprintos NATO buvimo – Kanada ir Jungtinė Karalystė atitinkamai vadovauja daugiašalėms kovinėms grupėms. Tačiau Baltijos šalys gerai žino: sąjungininkai gali pasitraukti, politinė valia gali keistis. Todėl nuosava gynyba lieka prioritetu.
Pinigai, dronai ir pilietinė visuomenė
Visos trys šalys šiandien gynybai skiria daugiau nei du procentus BVP – tai NATO standartas, kurio daugelis Vakarų Europos narių vis dar neįvykdo. Estija jau kalba apie tris procentus, Lietuva siekia panašaus lygio. Tai nėra tik skaičiai – tai politinis pasirinkimas, kuris reiškia mažiau pinigų kitur.
Technologijų srityje Estija tradiciškai pirmauja. Šalis, pagimdžiusi Skype’ą ir sukūrusi vieną pažangiausių e-valdžių pasaulyje, gynyboje taip pat orientuojasi į inovacijas. Dronai, kibernetinė gynyba, dirbtinis intelektas – tai ne ateities muzika, o jau dabar finansuojamos programos.
Bet galbūt įdomiausia tendencija – tai, kaip gynybinis mąstymas persikėlė į visuomenę. Lietuva atnaujino šaukimą, Latvija svarsto tą patį. Estijoje Kaitseliit – savanorių gynybos organizacija – turi daugiau nei dvidešimt tūkstančių narių. Žmonės mokosi šaudyti, orientuotis miške, teikti pirmąją pagalbą. Tai nėra militarizmas – tai pragmatizmas.
Kai trys tautos tampa vienu skydu
Baltijos šalių gynybinis bendradarbiavimas nėra tobulas. Vis dar pasitaiko nesutarimų dėl prioritetų, biurokratinių kliūčių, skirtingų nacionalinių interesų. Lietuva žiūri į pietus ir Lenkiją, Estija – į šiaurę ir Suomiją, Latvija bando suderinti abu. Tai natūralu.
Tačiau esmė ta, kad po dešimtmečių darbo trys atskiros kariuomenės pradeda funkcionuoti kaip sistema. Ne vienoda, ne sulieta į vieną, bet koordinuota – kaip pirštai vienos rankos. Ir galbūt tai ir yra teisingas modelis mažoms šalims, kurios negali sau leisti viską turėti, bet gali leisti sau viena kitą papildyti.
Ukrainos karas parodė, kad geografija vis dar lemia likimus, o sienų neliečiamumas nėra savaime suprantamas dalykas. Baltijos šalys tai žinojo anksčiau nei daugelis. Ir būtent todėl jų bendras gynybos skydas – nors ir netobulas, nors ir vis dar kuriamas – yra vienas rimčiausių atsakymų į klausimą, kaip mažos tautos išgyvena dideliame pasaulyje.