Trys mažos šalys, vienas didelis tikslas
Estija, Latvija ir Lietuva – trys nedidelės valstybės, kurias skiria skirtingos kalbos, kultūros ir net charakteriai. Bet yra vienas dalykas, kuris jas jungia stipriau nei bet kas kitas: geopolitinė realybė. Rusija šiaurės rytuose, Baltarusija pietuose, o tarp jų – Suvalkų koridorius, kuris gynybos ekspertų žemėlapiuose pažymėtas raudona spalva ne be reikalo.
Būtent todėl Baltijos šalių gynybinis bendradarbiavimas nėra tik diplomatinis mandagumas ar NATO biurokratijos reikalavimas. Tai išlikimo strategija, kurią šios trys valstybės stato plyta po plytos jau daugiau nei du dešimtmečius.
Kas iš tikrųjų vyksta po paviršiumi
Oficialūs susitikimai, bendros pratybos, trijų gynybos ministrų nuotraukos – visa tai matome naujienų portaluose. Bet tikroji istorija yra giliau.
Baltijos šalys aktyviai kuria bendrą oro gynybos sistemą, koordinuoja žvalgybos duomenų mainus ir dirba prie bendros logistikos infrastruktūros. BALTRON – Baltijos jūrų eskadra – veikia jau nuo 1998-ųjų. BALTNET oro erdvės stebėjimo sistema integruota į NATO struktūras. BALTBAT – bendra sausumos pajėgų bataliono iniciatyva – padėjo pagrindus tam, ką matome šiandien.
Šiandien kalbame apie kažką rimtesnio: bendrus gynybos pirkimus, suderintus mobilizacijos planus ir – svarbiausia – politinę valią veikti kaip vienas organizmas, o ne trys atskiros valstybės, kurios tik apsimeta bendradarbiaujančios.
Pinigai kalba patys už save
Gynybos biudžetai – tai ne tik skaičiai. Tai prioritetų deklaracija. Ir Baltijos šalys šiuo metu siunčia labai aiškią žinutę.
Estija gynybai skiria apie 3,2% BVP – tai vienas aukščiausių rodiklių visoje NATO. Latvija ir Lietuva vejasi iš paskos, abu siekdamos ir viršydamos 3% ribą. Palyginimui – daugelis Vakarų Europos sąjungininkių vis dar kovoja, kad pasiektų 2%.
Šie pinigai eina ne tik į tankus ir šautuvus. Jie eina į kibernetinę gynybą – sritį, kurioje Estija yra tikra pasaulinė lyderė. Talinas yra NATO Kibernetinės gynybos kompetencijų centro namai, ir tai nėra atsitiktinumas. Po 2007-ųjų kibernetinių atakų estai suprato, kad karas XXI amžiuje prasideda ekranuose, o ne pasienyje.
Suvalkų koridoriaus problema ir kodėl ji keičia viską
Yra vienas geografinis taškas, kuris Baltijos gynybos planuotojams neleidžia miegoti ramiai. Suvalkų koridorius – maždaug 100 kilometrų sienos tarp Lenkijos ir Lietuvos, kuri skiria Baltarusiją nuo Kaliningrado srities.
Teoriškai, jei šis koridorius būtų užblokuotas, Baltijos šalys taptų izoliuotos nuo likusios NATO teritorijos sausuma. Tai ne paranoja – tai matematika ir geografija.
Štai kodėl bendradarbiavimas su Lenkija tapo neatsiejama Baltijos gynybos strategijos dalimi. „Rail Baltica” projektas – tai ne tik ekonominis projektas. Tai gynybinė infrastruktūra, kuri leis greitai perkelti pajėgas iš pietų į šiaurę. Tai strateginis investicija, kurią supranta kiekvienas gynybos planuotojas.
Žmonės, o ne tik kariuomenės
Vienas dalykas, kuris išskiria Baltijos šalis iš kitų NATO narių – tai visuomenės požiūris į gynybą. Čia gynybinis pasirengimas nėra tik kariuomenės reikalas.
Lietuva atnaujino privalomąją karo tarnybą. Estijoje šaulių organizacija Kaitseliit turi daugiau nei 25 000 savanorių – šalyje, kurioje gyvena tik 1,3 milijono žmonių. Latvijoje Zemessardze – Nacionalinė gvardija – aktyviai plečiasi ir traukia jaunus žmones.
Tai reiškia, kad Baltijos gynybos koncepcija remiasi ne tik profesionalia kariuomene, bet ir visuomenės atsparumu. Tai „visapusės gynybos” modelis, kurį dabar studijuoja ir kitos NATO šalys.
Kai trys tampa vienu: ko galima tikėtis rytoj
Baltijos šalių gynybinis bendradarbiavimas nėra statiškas – jis auga, keičiasi ir gilėja kiekvienais metais. Ir tai yra geriausia žinia, kurią galima pasakyti apie bet kurią saugumo sistemą.
Trys mažos valstybės, kurios prieš trisdešimt metų atgavo nepriklausomybę beveik be kariuomenės, šiandien yra vienos iš labiausiai gynybai pasiruošusių NATO narių. Jos ne tik investuoja į ginklus – jos investuoja į žmones, technologijas, infrastruktūrą ir – svarbiausia – į tarpusavio pasitikėjimą.
Galbūt didžiausia Baltijos šalių pamoka kitoms Europos valstybėms yra ta, kad saugumas nėra tai, ką galima nusipirkti tik tada, kai grėsmė jau prie durų. Tai kasdieninis darbas, politinė valia ir supratimas, kad geografija nesikeičia – bet pasiruošimas gali.
Bendras saugumo skydas statomas ne per vieną dieną. Bet Estija, Latvija ir Lietuva įrodo, kad jis statomas – ir tai yra žinutė, kurią verta išgirsti.