Trys mažos valstybės, viena didelė problema
Baltijos šalys niekada neturėjo prabangos ignoruoti geografiją. Estija, Latvija ir Lietuva – trys nedidelės valstybės, kurių bendras gyventojų skaičius nesiekia septynių milijonų – ribojasi su Rusija ir Baltarusija, o vienintelis sausumos ryšys su likusia NATO dalimi eina per 65 kilometrų pločio Suvalkų koridorių. Tai nėra abstrakti geopolitinė problema. Tai kasdienė gynybinio planavimo realybė, kuri verčia visas tris valstybes mąstyti ne atskirai, o kaip vieną sistemą.
Gynybinis bendradarbiavimas tarp Estijos, Latvijos ir Lietuvos nėra naujas reiškinys – jis prasidėjo dar 1990-aisiais, kai visos trys šalys atgavo nepriklausomybę. Tačiau tai, kas tada atrodė kaip simbolinis solidarumas, po 2022-ųjų vasario virto konkrečia, skubiai plėtojama struktūra.
Kas iš tikrųjų veikia – ir kodėl
Vienas ryškiausių bendradarbiavimo pavyzdžių – BALTRON, jungtinis Baltijos jūrų eskadronas, veikiantis nuo 1998 metų. Jis nėra didžiulis ar ypač galingas, tačiau svarbus kaip institucinis mechanizmas: trys valstybės išmoko koordinuoti operacijas, dalytis informacija ir priimti bendrus sprendimus realiu laiku. Tai kompetencija, kurios negalima nusipirkti – ją reikia išsiugdyti.
Panašiai veikia BALTNET – integruota oro erdvės stebėjimo sistema, ir BALTDEFCOL – jungtinis gynybos koledžas Tartu, kuriame rengiami visų trijų šalių karininkai. Pastarasis yra ypač svarbus ne tiek dėl to, ką kariams moko, kiek dėl to, kaip juos moko mąstyti: kaip regiono, o ne vienos valstybės gynėjus.
Tačiau rimčiausias pokytis įvyko po Ukrainos invazijos. Visos trys šalys ne tik padidino gynybos biudžetus – Lietuva ir Latvija peržengė 3% BVP ribą, Estija jau seniai buvo viena iš nedaugelio NATO narių, nuosekliai viršijančių 2% – bet ir pradėjo koordinuoti kariuomenių struktūrą taip, kad jos papildytų viena kitą. Lietuva orientuojasi į sausumos pajėgas ir Suvalkų koridoriaus gynybą, Estija – į teritorinę gynybą ir kibernetinį saugumą, Latvija – į centrinį jungiantįjį vaidmenį tiek geografiškai, tiek logistiškai.
Kur slypi įtampa
Būtų naivu teigti, kad viskas veikia sklandžiai. Tarp trijų valstybių egzistuoja subtilūs, bet realūs prioritetų skirtumai. Estija istoriškai labiau akcentuoja kibernetinę gynybą ir žvalgybą – tai sritys, kuriose ji pasiekė tarptautinį pripažinimą. Lietuva daugiau dėmesio skiria konvencinei karinei galiai ir turi didžiausią kariuomenę regione. Latvija, turinti didžiausią rusiškai kalbančių gyventojų dalį, susiduria su papildomu informacinio karo matmeniu, kuris komplikuoja ir vidaus politiką, ir gynybinį planavimą.
Yra ir resursų klausimas. Trys mažos ekonomikos, net ir bendradarbiaudamos, negali sukurti tokio gynybinio potencialo, kokio reikalauja jų geografinė padėtis. Todėl Baltijos bendradarbiavimas niekada nebuvo ir negali būti savarankiškas – jis visada funkcionuoja kaip NATO struktūros dalis, o tai reiškia priklausomybę nuo sąjungininkų politinės valios ir karinių pajėgumų.
Ne skydas, o tinklas – ir tai yra stiprybė
Straipsnio pavadinime kalbama apie „bendrą saugumo skydą”, tačiau šis metafora šiek tiek klaidina. Skydas yra pasyvus ir statiškas. Tai, ką Baltijos šalys kuria, yra dinamiškas tinklas – sistema, kuri remiasi ne vieno elemento stiprumu, o ryšių tarp elementų kokybe.
Tai iš esmės keičia, kaip reikia vertinti šį bendradarbiavimą. Klausimas nėra „ar Estija, Latvija ir Lietuva gali atsilaikyti prieš Rusiją?” – atsakymas akivaizdžiai neigiamas, jei kalbame apie izoliuotą scenarijų. Klausimas yra „ar šios trys valstybės gali sukurti pakankamai sudėtingą gynybinę aplinką, kad bet koks puolimas taptų brangiai kainuojančiu ir nenuspėjamu?” Čia atsakymas tampa daug mažiau vienareikšmis. Integruota žvalgyba, koordinuotos gynybos linijos, bendri logistikos mazgai ir – svarbiausia – politinis vieningumas siunčiant signalus į išorę, visa tai kartu sudaro kažką daugiau nei trijų atskirų kariuomenių suma. Tai ne tobula apsauga, bet tai yra racionalus atsakas į asimetrinę grėsmę iš valstybės, kuri pati susiduria su savo resursų ribomis. Baltijos šalys tai supranta geriau nei bet kas kitas – ir būtent tas supratimas, o ne technika ar biudžetai, yra jų tikrasis strateginis turtas.