Jūros dugnas kaip karo archyvas
Baltijos jūra nėra gili – vidutinis gylis siekia vos apie 55 metrus. Bet būtent dėl to ji tapo viena geriausiai išsilaikiusių Antrojo pasaulinio karo relikvijų saugyklų pasaulyje. Šaltas vanduo, maža druskingumo koncentracija ir ribotas deguonies kiekis dugne sukuria sąlygas, kuriomis medžiaga irsta daug lėčiau nei kituose vandenynuose. Tai reiškia, kad ten apačioje guli ne tik metaliniai korpusai, bet kartais ir organinė medžiaga – mediena, audiniai, net žuvusių jūreivių palaikai.
Pastaraisiais metais Estijos, Latvijos ir Lietuvos mokslininkai, bendradarbiaudami su tarptautinėmis institucijomis, ėmėsi sistemingo dugno tyrimo projekto, kurio metu buvo panaudotos modernios sonarinės technologijos ir autonominiai povandeniniai aparatai. Rezultatai nustebino net pačius tyrėjus.
Kaip buvo aptiktos nuolaužos
Tyrimai nebuvo atsitiktiniai. Mokslininkai rėmėsi archyviniais dokumentais – vokiečių, sovietų ir suomių karo laivyno įrašais, kurie po dešimtmečių buvo delokalizuoti ir tapo prieinami. Derindami istorinius duomenis su multibeam echosounder technologija, tyrėjai sugebėjo identifikuoti anomalijas dugno reljefte, kurios neatitiko natūralios geologinės struktūros.
Dalis radinių buvo žinomi iš anksčiau, tačiau niekada nebuvo tiksliai dokumentuoti. Kiti – visiškai netikėti. Vienas iš reikšmingiausių atradimų buvo nedidelė vokiečių karo laivų grupė, nuskendusi 1944–1945 metų sandūroje, kai vokiečių kariuomenė traukėsi iš Baltijos regiono. Laivai gulėjo palyginti arti vienas kito, kas leido mokslininkams daryti prielaidą, kad jie nuskendo per tą patį incidentą arba trumpame laiko intervale.
Kas slypi tų laivų viduje
Tai yra jautriausias klausimas. Dalis nuolaužų, kaip patvirtino tyrimai, vis dar turi nepažeistus krovinių skyrius. Baltijos jūros dugne, remiantis įvairiais šaltiniais, guli tūkstančiai tonų cheminių ginklų – iš dalies tai yra žinomas faktas, dokumentuotas dar nuo pokario metų, kai sąjungininkai skubotai nuskandino konfiskuotus vokiečių cheminių medžiagų atsargas. Tačiau naujai aptiktos nuolaužos kelia papildomų klausimų apie tai, kas konkrečiai buvo vežama ir kokia yra dabartinė tų medžiagų būklė.
Tyrėjai pabrėžia, kad dalis konteinerių jau koroduoja, o tai reiškia, kad cheminės medžiagos gali lėtai skverbtis į aplinkinį vandenį. Estijos aplinkos agentūros duomenimis, kai kuriose vietose jau fiksuojamas padidėjęs tam tikrų junginių kiekis nuosėdose.
Bendradarbiavimas, kuris turėjo įvykti anksčiau
Vienas iš šio projekto paradoksų yra tai, kad trys Baltijos valstybės ilgą laiką tyrė tą patį vandens telkinį atskirai, su ribotu duomenų dalinimusi. Kiekviena šalis turėjo savo žemėlapius, savo archyvus, savo ekspedicijų rezultatus – ir jie ne visada buvo suderinami.
Tik pastaraisiais metais, iš dalies paskatintas ES finansavimo mechanizmų ir klimato kaitos diskusijų apie jūros ekosistemas, atsirado realus trijų šalių koordinavimas. Bendras duomenų bazės kūrimas leido pamatyti tai, ko negalėjai pamatyti žiūrėdamas tik į savo teritorinius vandenis – nuolaužų tinklą, kuris kerta sienas ir sudaro savotišką paskutinių karo metų geografiją po vandeniu.
Dugnas, kuris dar ilgai kalbės
Šie tyrimai nėra baigti – jie tik įgavo naują pagreitį. Mokslininkai skaičiuoja, kad identifikuota galbūt pusė to, kas iš tikrųjų guli Baltijos dugne iš karo laikotarpio. Kitos nuolaužos yra giliau užneštos nuosėdomis, kitos – tokiose vietose, kur sonariniai tyrimai dar nebuvo atlikti pakankamai detaliai.
Tačiau svarbiau nei skaičiai yra tai, ką šie radiniai keičia mūsų supratime apie regioną. Baltijos jūra nėra tik ekonominė zona ar turizmo erdvė – ji yra gyvas karo muziejus, kuriame eksponatai vis dar gali kelti grėsmę. Ir galbūt tai yra svarbiausia priežastis, kodėl šie tyrimai turėtų dominti ne tik istorikus ar jūrų biologus, bet ir kiekvieną, kas gyvena prie šių krantų.