Dugnas, kuris vis dar kariauja
Baltijos jūra atrodo rami. Turistai plaukioja, žvejai meta tinklus, krovininiai laivai slenka į uostus. Bet keliasdešimt metrų žemiau vandens paviršiaus slypi tai, ko niekas nepamiršo – tūkstančiai tonų sprogmenų, cheminių ginklų ir nuskendusių laivų, kurie vis dar kelia grėsmę tiek žmonėms, tiek jūros ekosistemoms.
Po Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karų Baltijos jūra tapo savotišku šiukšlių konteineriu nuginklavimo procese. Sąjungininkai ir sovietai į vandenį išmetė didžiulius kiekius vokiškų ginklų – artilerijos sviedinius, minas, torpedas, o svarbiausia – cheminius ginklus su iprito, liuzito ir kitų nuodingų medžiagų užtaisais. Vien Gotlando duburyje, kuris yra palyginti arti Lietuvos ir Latvijos pakrančių, apskaičiuota, kad gali gulėti apie 40 000 tonų cheminių ginklų.
Ką tiksliai mokslininkai randa dugne
Lietuvos, Latvijos ir Estijos mokslininkai pastaraisiais metais aktyviai dalyvauja tarptautiniuose projektuose, kurie sistemingai kartografuoja jūros dugną. Naudojamos sonarinės sistemos, povandeniniai dronai ir specialūs robotai leidžia gauti vaizdus, kurių anksčiau tiesiog nebuvo įmanoma pasiekti.
Lietuvos aplinkos apsaugos agentūra kartu su Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institutu reguliariai atlieka Baltijos jūros dugno monitoringą Lietuvos ekonominėje zonoje. Randama visokio: nuo palyginti nekenksmingų metalinių konstrukcijų iki aktyviai koroduojančių sviedinių, kurių apvalkalai jau pradeda irti. Latvijos ir Estijos mokslininkai susiduria su panašia situacija – ypač nerimą kelia rajonai netoli istorinių karo laivų maršrutų.
Vienas iš didžiausių iššūkių yra tai, kad cheminiai ginklai vandenyje elgiasi nenuspėjamai. Iprito turintys sviediniai, pavyzdžiui, laikui bėgant susidaro vadinamąją „polimerizuotą” masę – tokią kietą, gumuotą medžiagą, kuri atrodo stabili, bet gali suirti nuo mechaninio poveikio ar temperatūros pokyčių. Žvejai kartais šią masę ištraukia tinklais ir, nežinodami, ką laiko rankose, patiria rimtų nudegimų.
Technologijos, kurios keičia tyrimų galimybes
Paskutinį dešimtmetį tyrimų metodai gerokai pažengė į priekį. Autonominiai povandeniniai aparatai gali savarankiškai nusileisti į kelių šimtų metrų gylį ir grįžti su detaliais vaizdo įrašais bei cheminiais duomenimis. Specialūs jutikliai aptinka cheminių medžiagų nutekėjimą vandenyje net ir labai mažomis koncentracijomis.
Estijos mokslininkai iš Talino technologijos universiteto kartu su suomių kolegomis sukūrė metodiką, leidžiančią iš vandens mėginių identifikuoti specifines chemines jungtis, kurios rodo, kad netoliese yra koroduojančių ginklų. Tai leidžia nustatyti pavojingas vietas dar prieš atliekant brangius vizualinius tyrimus.
Latvijoje Latvijos hidroekologijos institutas dalyvauja europiniame projekte DAIMON, kurio tikslas – sukurti vieningą sprendimų priėmimo sistemą, kaip elgtis su jūros dugne rastais pavojingais objektais. Nes problema ne tik juos rasti – problema nuspręsti, ką su jais daryti toliau.
Žvejų istorijos, kurių niekas nenori girdėti
Oficiali statistika rodo vieną vaizdą, bet žvejai pasakoja kitą. Lietuvos žvejybos bendruomenėse sklando daugybė istorijų apie keistus daiktus, ištrauktus tinklais – ir ne visi jie buvo pranešti valdžiai. Viena dalis žvejų tiesiog išmeta atgal į jūrą, nes bijo biurokratinių komplikacijų. Kita dalis nežino, kad tai, ką laiko rankose, gali būti pavojinga.
Latvijoje buvo fiksuoti atvejai, kai žvejai patyrė odos dirginimą ar nudegimus po kontakto su nežinomais objektais. Estijoje 2019 metais žvejys ištraukė tai, kas vėliau pasirodė esanti Pirmojo pasaulinio karo laikų artilerijos sviedinys – laimei, jis buvo saugiai utilizuotas, bet situacija galėjo baigtis visai kitaip.
Mokslininkai pabrėžia, kad visuomenės švietimas šiuo klausimu yra lygiai toks pat svarbus kaip ir technologiniai tyrimai. Žmogus, kuris žino, kaip atrodo potencialiai pavojingas objektas ir ką daryti jį radus, yra geriausia apsaugos sistema.
Ekosistema, kuri absorbuoja praeitį
Cheminiai ginklai dugne – tai ne tik žmonių saugos klausimas. Baltijos jūra ir taip yra viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje dėl žemės ūkio trąšų nutekėjimo ir pramoninės taršos. Koroduojantys ginklai prideda dar vieną sluoksnį.
Tyrimai rodo, kad kai kurios žuvų rūšys, gyvenančios netoli nuskendusių ginklų sankaupų, turi pakitusią genetinę medžiagą ir elgesio anomalijas. Bentoso organizmai – tie, kurie gyvena tiesiai ant dugno – yra ypač pažeidžiami. Lietuvos mokslininkai iš Klaipėdos universiteto fiksavo, kad tam tikrose vietose dugno fauna yra žymiai skurdesnė nei aplinkiniuose rajonuose, ir tai koreliuoja su žinomų nuskendusių objektų buvimo vietomis.
Klimato kaita situaciją dar labiau komplikuoja. Šiltėjantis vanduo pagreitina metalų koroziją. Stiprėjančios audros juda dugną ir gali mechaniškai pažeisti nestabilius objektus. Tai, kas dešimtmečius gulėjo santykinai ramiai, gali pradėti aktyviau irti.
Kai praeitis nusprendžia priminti apie save
Baltijos jūros dugno tyrimai atskleidžia nepatogią tiesą: karai nesibaigia tą dieną, kai pasirašoma taika. Jie tęsiasi dugne, lėtai koroduodami, laukdami, kol kas nors juos palies – žvejo tinklas, inkaro grandinė ar tiesiog vandens srovė.
Lietuvos, Latvijos ir Estijos mokslininkai dirba sąlygomis, kuriose ištekliai visada yra riboti, o problema – milžiniška. Tarptautinis bendradarbiavimas čia yra ne pasirinkimas, o būtinybė, nes Baltijos jūra neturi sienų, o tarša ir pavojai juda laisvai. Europiniai finansavimo šaltiniai, bendri projektai su Skandinavijos šalimis ir Vokietija leidžia daryti tai, ko viena šalis negalėtų sau leisti.
Svarbiausia, ką šie tyrimai duoda – tai žinojimas. Žemėlapiai su pavojingų vietų koordinatėmis, duomenų bazės, metodikos, kaip reaguoti. Tai nėra dramatiškas problemos sprendimas – tai kantraus, nuoseklaus darbo rezultatas, kuris galbūt niekada nepateks į naujienų antraštes, bet kuris realiai apsaugo žmones ir jūrą nuo to, ką praeities kartos paliko dugne.