Trys valstybės, vienas tikslas
Baltijos šalių gynybinis bendradarbiavimas per pastaruosius kelerius metus įgavo visiškai naują pagreitį. Tai nėra atsitiktinumas – Rusijos invazija į Ukrainą 2022 metais tapo lūžio tašku, po kurio Estija, Latvija ir Lietuva ėmėsi konkrečių žingsnių, o ne tik deklaratyvių pareiškimų. Šiandien kalbame apie realią gynybinę architektūrą, kuri kuriama ne popieriuje, o lauke.
Visos trys valstybės dalijasi ne tik geografine padėtimi, bet ir istorine patirtimi – sovietine okupacija, kuri formuoja jų saugumo suvokimą iki šiol. Tai leidžia joms kalbėti vienu balsu ten, kur kitos NATO narės dar tik sveria argumentus.
Gynybos išlaidos ir realūs įsipareigojimai
Vienas aiškiausių bendradarbiavimo rodiklių – gynybos biudžetai. Lietuva 2024 metais skyrė apie 2,9 proc. BVP gynybai, Estija – daugiau nei 3 proc., Latvija sparčiai artėja prie panašių skaičių. Tai ne tik NATO standartų vykdymas – tai politinis signalas tiek sąjungininkams, tiek Maskvai.
Kartu vykdomi bendri pirkimai, derinamos karinės doktrinos, o BALTRON – jungtinė karinio jūrų laivyno eskadra – veikia jau daugiau nei du dešimtmečius. BALTTAP oro erdvės stebėjimo sistema taip pat yra puikus pavyzdys, kaip trys nedidelės valstybės gali sukurti funkcionuojančią gynybinę infrastruktūrą be milžiniškų atskirų investicijų.
Sausumos gynybos dimensija
Svarbiausias šiandieninis klausimas – sausumos gynyba rytiniame flange. Suomijos ir Švedijos įstojimas į NATO iš dalies pakeitė strateginę situaciją šiaurėje, tačiau Suvalkų koridorius – siaura žemės juosta tarp Lenkijos ir Lietuvos, atskirianti Baltarusiją nuo Kaliningrado – išlieka vienu jautriausių taškų visame Aljanso perimetro.
Būtent dėl šios priežasties Baltijos šalys aktyviai lobavo dėl nuolatinio NATO pajėgų dislokavimo jų teritorijoje. Vokietija įsipareigojo dislokuoti brigadą Lietuvoje – tai precedentas, kuris rodo, kad sąjungininkai ima rimtai vertinti regiono poreikius, o ne tik siųsti rotacines pajėgas.
Kibernetinis ir informacinis matmuo
Baltijos šalys seniai suprato, kad šiuolaikinis karas prasideda ne nuo tankų, o nuo serverių ir dezinformacijos kampanijų. Estija, turinti vieną pažangiausių skaitmeninių valstybės infrastruktūrų pasaulyje, tapo savotiška kibernetinio atsparumo laboratorija. Taline įsikūręs NATO Kibernetinės gynybos kompetencijų centras – ne atsitiktinumas, o logiškas šios patirties rezultatas.
Latvija ir Lietuva taip pat investuoja į strateginės komunikacijos pajėgumus, o bendros pratybos apima ne tik karinius, bet ir hibridinio karo scenarijus. Tai sritis, kurioje Baltijos šalys iš tiesų moko likusią NATO dalį, o ne atvirkščiai.
Kai mažumas tampa stiprybe
Paradoksalu, tačiau nedidelis Baltijos šalių dydis tam tikra prasme yra jų pranašumas. Sprendimai priimami greičiau, koordinacija vyksta efektyviau, o politinė valia – bent jau gynybos klausimais – retai susiduria su vidaus prieštaravimais. Trijų valstybių bendras gyventojų skaičius nesiekia šešių milijonų, tačiau jų balsas NATO diskusijose skamba neproporcingas šiam skaičiui.
Žinoma, iššūkių lieka. Gynybos pramonės pajėgumai regione vis dar riboti, priklausomybė nuo išorės tiekėjų didelė, o demografiniai iššūkiai kelia klausimų dėl ilgalaikio kariuomenių komplektavimo. Tačiau tai, ką Estija, Latvija ir Lietuva sukūrė per tris dešimtmečius – nuo beveik nulio iki realaus gynybinio aljanso su konkrečia infrastruktūra, doktrina ir tarptautiniu patikimumu – yra tikras strateginis pasiekimas, kurį verta vertinti ne tik regiono, bet ir visos Europos saugumo kontekste.