Rytų flangas dega – tik ne ginklais
Praėjusių metų pabaigoje Estijos valdžios institucijų tinkluose užfiksuotas koordinuotas įsibrovimas. Tuo pačiu metu Latvijoje sutriko kelių savivaldybių duomenų bazių veikla, o Lietuvoje – kibernetinė ataka nukreipta prieš energetikos sektoriaus infrastruktūrą. Trys šalys, trys incidentai, vienas aiškus signalas: hibridinė karas Baltijos regione niekur nedingo, jis tiesiog persikėlė į ekranus.
2026-ieji tapo savotišku lūžio tašku. Ne todėl, kad atakos staiga tapo dažnesnės – jos buvo ir anksčiau. Bet todėl, kad jos tapo sudėtingesnės, geriau paslėptos ir, svarbiausia, labiau koordinuotos su dezinformacijos kampanijomis socialiniuose tinkluose.
Estija: skaitmeninio atsparumo laboratorija
Estija jau seniai laikoma kibernetinio saugumo etalonų Europoje – ir ne be pagrindo. Po 2007-ųjų atakų, kai Rusija praktiškai paralyžiavo šalies internetą, Talinas investavo į gynybą taip, kaip kitos šalys investuoja į tankus. Šiandien čia veikia NATO Kibernetinės gynybos kompetencijų centras, o valstybinės sistemos reguliariai testuojamos vadinamosiomis „raudonųjų komandų” pratybomis.
Tačiau net ir tokia sistema nėra nepažeidžiama. Šių metų pradžioje užfiksuotas incidentas, kai pažangūs kenkėjiški kodai – vėliau priskirti APT grupuotėms, susijusioms su Rusijos žvalgybos tarnybomis – bandė infiltruotis į e. valdžios platformą. Ataka buvo atremta, bet faktas lieka faktu: priešas mokosi.
Latvija ir Lietuva: skirtingi iššūkiai, bendra fronto linija
Latvija susiduria su kiek kitokia problema. Didelė rusakalbių gyventojų dalis šalyje reiškia, kad dezinformacijos kampanijos čia randa derlingesnę dirvą. Kibernetinės atakos dažnai eina koja kojon su tikslingai platinamu turiniu, kuris kuria socialinę įtampą. Rygos kibernetinio saugumo specialistai pabrėžia: techninis ir kognityvinis matmenys nebegali būti analizuojami atskirai.
Lietuva, tuo tarpu, šiemet atsidūrė ypatingoje padėtyje dėl savo geografinės pozicijos – Suvalkų koridorius, Kaliningradas, tranzito maršrutai. Lietuvos nacionalinis kibernetinio saugumo centras užfiksavo reikšmingą atakų prieš transporto ir logistikos sistemas augimą. Tai nėra atsitiktinumas – tai žvalgyba apie infrastruktūros pažeidžiamumą.
Visų trijų šalių bendradarbiavimas pastebimai sustiprėjo. Veikia bendra grėsmių stebėjimo platforma, kuria dalijamasi informacija realiu laiku. Tai skamba biurokratiškai, bet praktikoje reiškia, kad ataka prieš vieną šalį iš karto tampa žinoma kitoms dviem.
Kai gynybos linija – ne siena, o kodas
Hibridinės grėsmės padarė vieną dalyką labai aiškų: tradicinis saugumo mąstymas nebetinka. Kariuomenė gali saugoti sieną, bet kas saugo ligoninės serverį ar elektros tinklo valdymo sistemą? Baltijos šalys šį klausimą sprendžia per privačiojo ir viešojo sektoriaus partnerystes – įmonės įtraukiamos į gynybos ekosistemą ne kaip stebėtojos, o kaip aktyvios dalyvės.
Lietuva šiemet priėmė atnaujintą kibernetinio saugumo įstatymą, kuris kritinės infrastruktūros operatoriams nustato griežtesnius reikalavimus. Latvija eksperimentuoja su dirbtiniu intelektu grėsmių aptikimui. Estija – kaip visada – žingsniu priekyje, testuodama kvantinius šifravimo sprendimus.
Bet technologijos – tik pusė istorijos. Kita pusė – žmonės. Ir čia Baltijos šalys dar turi kur augti. Kibernetinio saugumo specialistų trūkumas regione išlieka rimta problema, o atlyginimų konkurencija su privačiu sektoriumi – galvos skausmas valdžios institucijoms.
Trys šalys, vienas frontas – ir tai dar ne pabaiga
Baltijos kibernetinio saugumo istorija 2026-aisiais – tai ne triumfo pasakojimas, bet ir ne katastrofos kronika. Tai realaus, kasdienio darbo istorija, kurioje kiekvienas atremtas išpuolis yra ne pergalė, o tiesiog dar viena diena be pralaimėjimo. Priešas prisitaiko, keičia taktiką, ieško naujų spragų.
Estija, Latvija ir Lietuva tai supranta gal geriau nei bet kuri kita ES valstybė – ne iš vadovėlių, o iš patirties. Ir būtent tas supratimas, kartu su NATO struktūromis bei tarpusavio solidarumu, šiandien yra stipriausias ginklas regione. Ne tobulas, bet realus.